Man buvo vienuolika, kai pradėjau dirbti. Vis dar žaidžiau su lėlėmis, todėl mada man nelabai rūpėjo. Man tai buvo svarbiausia – na, tarkime, mano mamai, nes tuo metu mama buvo pagrindinis asmuo, kuris rūpinosi, kad dirbčiau ir drausmingai. Aktorystės pamokas pradėjau būdamas devynerių, pradėjau dalyvauti atrankose ir būdamas vienuolikos gavau pirmąjį filmą, tačiau modelio karjera įsibėgėjo anksčiau nei kas nors pamatė „Naktinį traukinį į Katmandu“ per Disnėjaus kanalą. Tai buvo mano pirmasis filmas ir tai buvo nelaimė; skaudu žiūrėti. Vaikystėje buvau siaubinga aktorė, kaip ir dauguma vaikų. Mano mamai išsilavinimas buvo svarbiausias dalykas. Ji pasakė: „Žinai, modelio reikalai yra puikūs ir gražus veidas tave įves pro duris, bet ką darysi, kai ten pateksi? Kas atsitiks, kai atversi burną?“ Be to, kai dirbi su šiais fotografais, kai pradedi karjerą, pavyzdžiui, modelio darbą, negali dirbti tuščiomis rankomis ar tuščia galva. Už jūsų akių turi būti kažkas, kitaip jūs tiesiog skraidysite iš nakties. Tai visada buvo susiję su literatūros skaitymu, meno knygų žiūrėjimu, kadravimu... Kas yra šis fotografas? Iš kur jie atsirado? Kokį apšvietimą jie naudojo? Mano mama visada turėjo meno ir fotografijos knygų kolekciją, sakydama: „Gerai, šitaip dirba, taip dirba“ arba klausė: „Kodėl Avedonas veikė Amerikos vakaruose? „Kodėl?!“ Ir ji pasakė: „Nes tai tikroji Amerika. Jis domėjosi tikrais žmonėmis – jis visą laiką nešaudė žavesio.“ Arba pažiūrėkime į Egono Schiele paveikslus – tobuliausią pavyzdį, kaip gražiai užpildyti kadrą. Taigi, žinote, aš atėjau į šį pasaulį jau turėdamas daug įkvėpimo; Visada mėgau piešti, nuolat rašiau dienoraščius ir piešiau. Manau, kad tai buvo svarbu, nes, kaip modelis, daugelis merginų galvoja: „Aš galiu tiesiog pasirodyti ir būti graži“. įkvepiu save. Nes jei nesate įkvėptas savęs, kaip įkvėpsite kitus žmones? Skaityti Daugiau